Dirbtinio intelekto etika medicinoje: kur brėžti ribas

sveikatamedicina.lt · Sveikatos žinios ir patarimai

Kategorija: Sveikatos naujienos · Gydytojų patarimai · Analizė

Dirbtinis intelektas jau skaito rentgeno nuotraukas, rūšiuoja eiles, siūlo diagnozes pokalbių lange ir rašo pirminius ligos istorijos tekstus. Klausimas 2026-aisiais nebėra, ar medicina naudos algoritmus. Klausimas – kur baigiasi pagalba gydytojui ir prasideda sprendimas už pacientą, už kurį niekas neprisiima atsakomybės.

Ši analizė skirta ne technologijos reklamai ir ne technofobijai. Ji skirta riboms: kas jau veikia Lietuvoje ir Europoje, kokius principus nustatė Pasaulio sveikatos organizacija, ką iš tikrųjų keičia Europos Sąjungos Dirbtinio intelekto aktas ir kokius klausimus pacientas bei gydytojas turi užduoti prieš pasitikėdami ekrane pasirodžiusia „diagnoze“.

Kodėl etika čia nėra priedas prie inovacijų

Medicina visada dirbo su asimetrija: gydytojas žino daugiau, pacientas atiduoda kūną ir duomenis. Dirbtinis intelektas šią asimetriją paaštrina. Sistema gali būti tikslesnė už pavargusį radiologą vienoje užduotyje ir visiškai akla kitoje. Ji gali „pamatyti“ plaučių šešėlį, kurio žmogus nepastebėtų, ir kartu pakartoti šališkumą, įrašytą į mokymo duomenis – pavyzdžiui, prasčiau veikti moterims, vyresnio amžiaus žmonėms ar pacientams, kurių klinikiniai vaizdai retai pateko į algoritmų treniravimo rinkinius.

2026 m. pavasarį PSO Europos regiono biuras paskelbė pirmąją visapusišką ES šalių narių apžvalgą apie DI sveikatos priežiūroje. Beveik trys ketvirtadaliai ES valstybių jau naudoja DI padedamą diagnostiką – vaizdinimą, ligų aptikimą, klinikinio sprendimo palaikymą. Tuo pačiu regiono mastu sveikatos specifinę DI strategiją turi tik mažuma šalių, o teisinė atsakomybė, kai algoritmas klysta, vis dar dažnai lieka pilkojoje zonoje. PSO Europos regiono direktorius Hans Henri P. Kluge tai apibūdino tiesiai: problema ne ta, kad technologija neveikia. Problema ta, kad ji jau veikia vietose, kurios dar nėra apsisprendusios, kas atsako, kai ji nesuveikia.

Lietuva šioje schemoje nėra stebėtoja. Šalies startuolio „Oxipit“ sistema „ChestLink“ tapo vienu pirmųjų pasaulyje CE IIb klasės autonominių DI sprendimų krūtinės ląstos rentgeno analizei: ji geba dideliu jautrumu atpažinti didelio patikimumo normalias nuotraukas ir išimti jas iš radiologo eilės. 2026 m. pradžioje įmonę įsigijo Švedijos medicininio vaizdinimo grupė „Sectra“. Tuo pačiu metu Sveikatos apsaugos ministerija su Lietuvos mokslo taryba 2025 m. gruodį pristatė Dirbtinio intelekto sveikatos sistemoje plėtros gairių 2026–2031 m. projektą. Viceministras Daniel Naumovas viešai įvardijo jautriausią tašką: vis dar neaišku, kas atsakingas, jei klaida įvyksta – tiekėjas, gamintojas, gydytojas ar sistema.

Etika čia nėra „minkštas“ priedas prie standarto. Ji yra būdas išvengti situacijos, kai pacientas gydomas algoritmu, kurio ribų niekas kabinete nemoka paaiškinti.

Šeši PSO principai – praktinis kompasas, ne deklaracija

2021 m. PSO paskelbė pirmąją pasaulinę gairę „Ethics and governance of artificial intelligence for health“. 2024 m. ją papildė atskiru dokumentu apie didelius daugiamodalius modelius – tas pačias generatyvines sistemas, kurios dabar rašo tekstą, skaito vaizdus ir atsakinėja pacientams. Abu dokumentai laikosi tų pačių šešių principų. Jie naudingi ne kaip citata straipsnio pradžioje, o kaip testas kiekvienai konkrečiai sistemai ligoninėje, poliklinikoje ar telefono programėlėje.

Šaltinis: Pasaulio sveikatos organizacija, „Ethics and governance of artificial intelligence for health“ (2021) ir gairės dėl didelių daugiamodalių modelių (2024).

Šie principai naudingi būtent todėl, kad jie nedraudžia technologijos. Jie reikalauja, kad nauda būtų įrodoma, o rizika – priskiriama konkrečiam žmogui, ne programinei įrangai.

Kur DI jau stovi Lietuvos ir Europos kabinete

Praktikoje etika prasideda ne nuo filosofijos seminaro, o nuo to, kokią užduotį algoritmui leidžiame atlikti. 2026 m. medicinoje susiformavo keli aiškūs sluoksniai, ir kiekvienas jų brėžia skirtingą ribą.

Pagalbinė diagnostika. Radiologija – brandžiausia sritis. Sistemos žymi įtartinas zonas mamogramose, krūtinės ląstos rentgenogramose, KT ar MRT vaizduose ir parengia pirminį aprašą. Gydytojas lieka tas, kuris pasirašo. Čia etika dažniausiai laikosi, jei įstaiga neatleidžia radiologo nuo peržiūros ir jei modelis validuotas vietinėje populiacijoje, o ne tik užsienio duomenų rinkinyje.

Autonominis filtravimas. „Oxipit ChestLink“ tipo sprendimai eina žingsniu toliau: jie ne tik padeda, bet ir išima didelio patikimumo normalias nuotraukas iš eilės. Tai taupo laiką ten, kur daugiau nei pusė pirminės grandies krūtinės ląstos tyrimų būna be pakitimų. Etinė riba čia yra jautrumas ir atsarginis kelias. Jei sistema 99,8–99,9 proc. tikslumu atpažįsta „sveiką“ vaizdą, vis tiek turi būti taisyklė, kas nutinka su ribiniais atvejais, su prasta nuotraukos kokybe ir su pacientu, kurio klinikiniai simptomai neatitinka „švaraus“ vaizdo.

Administracija ir dokumentacija. Generatyvinis DI rašo siuntimų projektus, išrašų santraukas, kodavimo pasiūlymus. Tai mažiausiai dramatiška ir kartu labai slidi zona. Klaida čia retai nužudo tą pačią minutę, bet ji gali pakeisti diagnozę dokumentuose, iškraipyti statistiką ir palikti neteisingą pėdsaką elektroninėje sveikatos istorijoje. Ribą čia brėžia paprastas testas: ar gydytojas skaitė ir tvirtino tekstą kaip savo, ar tik paspaudė „priimti“.

Paciento kišenėje esantis pokalbių langas. 2026 m. kovo mėnesį Lietuvos medikai viešai perspėjo, kad dalis gyventojų simptomų pirmiausia klausia ne šeimos gydytojo, o pokalbių robotų. Sistema nemato odos spalvos, kvėpavimo, neurologinės dinamikos ir to, ko pacientas „pamiršo“ parašyti. Ji skamba užtikrintai. Užtikrintumas čia ir yra etinė problema: paciento autonomija virsta iliuzija, jei jis mano gavęs konsultaciją, o iš tikrųjų gavo statistinį tekstą be apžiūros, be atsakomybės ir be skubios pagalbos kelio.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto 2025 m. magistro darbe, kuriame apklausti Lietuvos šeimos gydytojai, atsispindi tas pats atsargumas: DI priimamas kaip pagalba rutinai, bet ne kaip autoritetas sudėtingame klinikiniame sprendime. Gydytojai nerimauja dėl privatumo, šališkumo ir to, kad sistema gali būti naudojama greičiau, nei jie spėja ją suprasti.

Keturios vietos, kuriose riba lūžta dažniausiai

Kas pasirašo, kai klysta algoritmas

Tai klausimas, kurį viceministras Naumovas 2026 m. Seimo Sveikatos reikalų komitete pavadino etiškai skaudžiausiu. Teisinėje praktikoje kol kas vyrauja sena logika: gydytojas lieka atsakingas už sprendimą, net jei jam padėjo programinė įranga. Tai saugo pacientą, bet perkelia visą naštą tam, kuris dažnai nemato, kaip modelis buvo apmokytas, kokie jo klaidingai teigiami ir klaidingai neigiami rodikliai ir kada jis „dreifuoja“ po atnaujinimo.

Sąžininga riba atrodo taip. Jei sistema yra medicinos priemonė pagal ES Medicinos priemonių reglamentą, gamintojas atsako už saugą, tikslumą ir informaciją naudotojui. Įstaiga atsako už tai, ar įrankis tinka jos pacientams, ar personalas apmokytas ir ar yra žmogaus priežiūra. Gydytojas atsako už klinikinį sprendimą, kurį jis priėmė su ta priemone arba jos nepaisydamas. Pacientas neturi tapti tuo, kuris „pats pasirinko programėlę, tad pats ir kaltas“, jei programėlė rinkoje pateikiama kaip medicininė konsultacija.

Sutikimas, kuris nėra varnelė formoje

Informuotas sutikimas medicinoje reiškia, kad žmogus supranta, kas su juo bus daroma. DI keičia šio principo turinį. Pacientui neužtenka žinoti, kad „ligoninė naudoja modernias technologijas“. Jam reikia žinoti bent tris dalykus: ar algoritmas dalyvauja jo diagnostikoje ar gydymo plane; ar jo duomenys naudojami tolesniam modelio mokymui; ar jis gali prašyti žmogaus peržiūros be baudos laukimo eilėje.

2026 m. komentare „Journal of the Royal Society of Medicine“ etikos tyrėjai argumentavo, kad vien rizikos klasifikacija, kaip ją daro ES DI aktas, neapsaugo individualaus paciento. Jie siūlė konkrečias teises: prašyti paaiškinimo, duoti arba atšaukti sutikimą, gauti antrą nuomonę ir atsisakyti diagnostikos, grindžiamos viešai prieinamais duomenimis be sutikimo. Tai dar nėra Lietuvos įstatymo tekstas. Tai yra etinis minimumas, kurį įstaiga gali taikyti jau dabar, nelaukdama kito reglamento priedo.

Šališkumas, kurio nematyti vidutiniame tikslume

Modelis, kuris „vidutiniškai“ yra 94 proc. tikslus, gali būti 98 proc. tikslus vienoje grupėje ir 80 proc. – kitoje. Medicinoje tai reiškia praleistą vėžį, perteklinę invazinę procedūrą arba vaistą, kuris skiriamas pagal svetimą populiaciją. ES DI aktas (10 str.) reikalauja, kad didelės rizikos sistemų mokymo, validavimo ir testavimo duomenys būtų aktualūs, reprezentatyvūs ir, kiek įmanoma, be šališkumo. Aktas taip pat įvardija automatizavimo šališkumą – polinkį pernelyg pasikliauti sistemos išvestimi.

Lietuvai tai ypač aktualu dėl mažos rinkos. Daugelis sertifikuotų modelių treniruoti didelėse JAV, Kinijos ar Vakarų Europos imtyse. Jei vietiniai vaizdai, ligų kodavimas ir dokumentų kalba skiriasi, „europinis CE ženklas“ savaime nereiškia, kad modelis vienodai gerai veikia Skuode ir Santaros klinikose. Etinė riba čia paprasta ir brangi: prieš platų diegimą reikia vietinio patikrinimo, o ne tik tiekėjo brošiūros.

Generatyvinis tekstas, kuris skamba kaip gydytojas

Dideli kalbos ir daugiamodaliai modeliai 2024–2026 m. įėjo į kliniką greičiau nei bet kuri ankstesnė banga. PSO 2024 m. gairės dėl šių modelių pabrėžia tas pačias rizikas, tik didesniu mastu: haliucinacijos, pasenę šaltiniai, konfidencialių duomenų nutekėjimas į išorinius serverius, įtikinamas, bet klaidingas patarimas.

Ribą čia verta brėžti pagal paskirtį. Jei modelis padeda gydytojui sutrumpinti išrašą ir gydytojas tekstą redaguoja – tai įrankis. Jei pacientas naktį klausia programėlės, ar krūtinės skausmas „gali būti nerimas“, ir gauna raminantį atsakymą be skubios pagalbos slenksčio – tai jau ne įrankis, o pavojinga imitacija. Nuo 2026 m. rugpjūčio 2 d. ES DI akto 50 straipsnio skaidrumo taisyklės įpareigoja tam tikrais atvejais žymėti DI sukurtą ar pakeistą turinį. Lietuvoje šios dalies priežiūra pavesta Ryšių reguliavimo tarnybai. Sveikatos kabinete žymėjimas yra tik pirmas žingsnis. Svarbiau, kad pacientas nesupainiotų pažymėto teksto su gydytojo sprendimu.

Ką iš tikrųjų keičia ES Dirbtinio intelekto aktas

Reglamentas (ES) 2024/1689 – pirmasis horizontalus DI įstatymas pasaulyje – medicinai svarbus ne šūkiu, o klasifikacija. 2026 m. vasarą įsigalioję Digital Omnibus pakeitimai (Reglamentas (ES) 2026/1744) perkėlė dalį terminų, bet nekeičia esmės: klinikinis DI dažniausiai yra didelės rizikos sistema.

Šaltiniai: Reglamentas (ES) 2024/1689; Reglamentas (ES) 2026/1744; Europos Komisijos ir teisės apžvalgų suvestinės dėl klinikinių DI terminų 2026 m.

Svarbu nesupainioti dviejų datų. Skaidrumas jau galioja. Didelės rizikos sistemų „sunkioji“ atitiktis medicinos priemonėms atidedama iki 2028 m. rugpjūčio, kad sutaptų su sektoriaus sertifikavimo ciklu. Tai nereiškia, kad iki 2028 m. etika atšaukiama. Tai reiškia, kad įstaigos, kurios dabar perka DI „kol dar nereikia dokumentų“, 2028-aisiais gali atsibusti su neparuošta tiekimo grandine.

Aktas medicinos priemonių neišėmė iš horizontalaus režimo. Pramonės asociacijos siekė, kad pakaktų vien MDR / IVDR kelio. Galutinis kompromisas paliko abi linijas: notifikuotoji įstaiga vertins ir kaip priemonę, ir kaip didelės rizikos DI. Pacientui tai naudinga. Tiekėjui – brangu. Įstaigai – signalas rinktis ne pigiausią demonstraciją, o dokumentuotą sistemą.

Lietuvos gairės: vizija yra, atsakomybės formulės dar nėra

2025 m. gruodžio 18 d. SAM ir Lietuvos mokslo tarybos diskusijoje pristatytos DI sveikatos sistemoje plėtros gairės 2026–2031 m. Vizija aiški: iki 2031 m. Lietuva nori duomenimis ir DI grįstos sveikatos sistemos, kurioje etika, privatumas ir paciento orumas įrašyti kaip veikimo sąlyga, ne kaip priedas. Numatytos dvi kryptys – duomenų kokybė su DI ekosistema ir kompetencijų, pasitikėjimo bei institucinės sistemos kūrimas. Pirmasis etapas (2026–2027) – pasirengimas: duomenų architektūra, kompetencijų centras, pirmieji pilotai.

Tai teisinga seka. Be sutvarkytų elektroninių ligos istorijų algoritmas mokysis iš chaoso. Viceministras Naumovas viešai pripažino elementarią, bet dažnai nutylimą problemą: skirtingose ligoninėse tie patys duomenys koduojami skirtingai. Kol nėra bent vieno standarto prioritetinėms ligoms – širdies ir kraujagyslių ligoms bei vėžiui – „duomenimis grįsta medicina“ lieka šūkiu.

Gairių silpnoji vieta ta pati, kurią mato PSO visame regione: strategija atsiranda vėliau nei pirmi diegimai. Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos tarybos pirmininkas Darius Steponkus 2026 m. nacionaliniame forume formulavo tai pragmatikams suprantama kalba – technologija yra priemonė, ne tikslas; galutinė atsakomybė vis dar tenka gydytojui; be mokymų, finansavimo mechanizmo ir naudojimo taisyklių įstaigos lieka su pilotais ir be sistemos.

Etinė išvada Lietuvai būtų tokia. Gairės tinka kaip kryptis. Jos dar nėra pakankamos kaip apsauga pacientui rajono poliklinikoje, kuriam radiologijos atsakymą jau „paskubino“ algoritmas, o šeimos gydytojas neturi nei laiko, nei instrukcijos, kaip tą atsakymą kvestionuoti.

Kur brėžti ribas: praktinis rėmas, ne šūkis

Riba nėra viena linija per visą mediciną. Ji keičiasi pagal užduotį. Žemiau – rėmas, kurį galima naudoti ir ministerijos kabinete, ir skyriaus susirinkime, ir pokalbyje su pacientu.

Ši lentelė nėra įstatymas. Ji yra būdas nepaklysti retorikoje. „DI gelbsti gyvybes“ ir „DI kenkia pacientams“ gali būti teisingi tuo pačiu metu – skirtingose eilutėse.

Yra kelios ribos, kurių, šios redakcijos požiūriu, kirsti neverta net tada, kai technologija jau moka užduotį techniškai.

Galutinio klinikinio sprendimo neatiduoti sistemai ten, kur klaida keičia kūną. Operacijos riba, chemoterapijos režimas, psichotropinių vaistų skyrimas, reanimacijos prioritetas, nėštumo ir naujagimio sprendimai – čia DI gali būti antras skaitytojas. Jis negali būti tas, kuris „nusprendė, nes taip išėjo modelyje“.

Paciento duomenų nesiųsti į bendros paskirties modelį be teisinio pagrindo ir be paaiškinimo. Kopijuoti ligos istorijos fragmentą į viešą pokalbių langą – tai ne inovacija, o konfidencialumo pažeidimas. Įstaiga turi turėti sutartį, buvimo vietą, ištrynimo taisykles ir draudimą naudoti klinikinius tekstus tiekėjo modelio tolesniam mokymui, jei to nenumato sutikimas.

Neslėpti, kad algoritmas dalyvavo. Jei DI keitė eilę, žymėjo vaizdą ar siūlė kodą, tai turi būti matoma įraše. Skaidrumas čia saugo ir pacientą, ir gydytoją: po metų niekas neprisimins, „ar tą šešėlį pamatė žmogus, ar sistema“.

Neautomatizuoti atsisakymo. Jei viešoji sistema naudoja DI spręsdama, ar žmogus turi teisę į paslaugą, reabilitaciją ar kompensuojamą vaistą, privalo būti apeliacijos kelias pas žmogų. Triažas ekstremaliomis sąlygomis gali būti greitesnis su algoritmu. Jis negali tapti tyliuoju filtru, kuris „optimizuoja“ išteklius silpnesnių pacientų sąskaita.

Nemokyti personalo mygtuko, jei nemokoma ribų. PSO/Europos duomenimis, tik mažuma šalių sistemingai moko medikus DI etikos ir duomenų valdymo prieš diplomą ir dar mažiau – jau dirbančius. Lietuva čia gali aplenkti regioną ne pirkdama dar vieną modulį, o įrašydama į rezidentūrą ir privalomą kvalifikacijos tobulinimą paprastą kompetenciją: kada pasitikėti, kada kartoti tyrimą, kada sakyti pacientui „sistema pasiūlė, aš nesutinku“.

Ką pacientas turi teisę klausti jau šiandien

Kol įstatymai vejasi praktiką, pacientui užtenka kelių konkrečių klausimų. Jie nėra įtarumas. Jie yra autonomija.

Ar šioje įstaigoje mano tyrimą ar planą analizuoja dirbtinis intelektas? Jei taip – ar tai sertifikuota medicinos priemonė, ar administracinis įrankis? Ar gydytojas visada peržiūri rezultatą, ar dalis atsakymų išeina be žmogaus parašo? Ar mano vaizdai ir tekstai naudojami modelio mokymui? Ar galiu prašyti, kad sprendimą priimtų tik gydytojas, ir kiek tai pailgins laukimą? Kas atsako, jei rekomendacija pasirodys klaidinga?

Gera įstaiga į šiuos klausimus atsako ramiai ir raštu. Prasta – kalba apie „inovacijas“ ir prašo pasitikėti procesu. Pastarasis atsakymas pats savaime yra etinis signalas.

Gydytojui klausimų rinkinys kitoks, bet ne lengvesnis. Koks šios sistemos klaidingai neigiamų rezultatų dažnis būtent toje ligos grupėje, kurią gydau? Kada modelis atnaujintas ir kas pasikeitė? Ar turiu teisę ir procedūrą atmesti pasiūlymą nebijodamas, kad dokumentacijoje liksiu „nesutikęs su standartu“? Ar pacientas informuotas taip, kad vėliau negalėtų sakyti, jog niekas jam nesakė?

Jei skyrius negali atsakyti į šiuos klausimus, jis dar nėra pasirengęs platinti įrankio už piloto ribų.

Riba, kurią verta ginti

Dirbtinis intelektas medicinoje jau nėra ateitis. Jis yra rentgeno eilė, išrašo juodraštis ir naktinis pokalbių langas. Nauda reali: greitesnis normalių tyrimų filtravimas, ankstesnis kai kurių pakitimų pastebėjimas, mažiau rankinio teksto, daugiau laiko sudėtingam atvejui. Žala taip pat reali: automatizavimo šališkumas, nelygybė tarp duomenų turtingų ir duomenų skurdžių pacientų, atsakomybės rūkas ir iliuzija, kad užtikrintai suformuluotas sakinys yra diagnozė.

Ribą verta brėžti ne pagal tai, ar technologija „pažangi“, o pagal tai, ar po klaidos lieka vardas. Žmogus lieka atsakingas už kūną. Algoritmas lieka įrankis. Pacientas lieka tas, kuris turi žinoti, kad įrankis buvo panaudotas, ir turėti kelią pas gydytoją, o ne atgal į pokalbių langą.

Lietuva 2026–2028 m. turi siaurą langą padaryti tai geriau nei vidutinė Europos šalis: sutvarkyti duomenis, aprašyti atsakomybę gairėse iki pirmųjų masinių pirkimų, įtraukti medikus ir pacientų organizacijas ne į pabaigos konferenciją, o į pilotų sąlygas, ir nepirkti sistemų, kurių tiekėjas negali paaiškinti lietuviškai – nei techniškai, nei etiškai. PSO principai tam pakankami. ES aktas tam duoda kalendorių. Trūksta tik sprendimo nebelaukti, kol ribą brėš teismas po pirmosios bylos.

Medžiaga parengta informaciniais ir edukaciniais tikslais. Tai nėra individuali medicininė konsultacija ir nėra teisinė išvada konkrečiai įstaigai ar produktui. Klinikinis sprendimas priklauso gydytojui ir pacientui; DI priemonių naudojimas turi atitikti galiojančius ES ir Lietuvos reikalavimus bei įstaigos vidaus tvarką.